Būrimo būdai senovės Mesopotamijoje 

Senovės Mesopotamijos gyventojai babiloniečiai šventai tikėjo, kad dievai nuolat bendrauja su žmonėmis ir perduoda jiems savo valią. Norint suprasti šias dieviškąsias žinutes, buvo naudojami įvairūs, šiandien kraupiai ar keistai atrodantys būrimo būdai. Atsakymų į esminius gyvenimo klausimus valdovai ir paprasti žmonės ieškojo stebėdami dangaus kūnus, gamtos reiškinius, sapnus ir net paaukotų gyvūnų organus.

Hepatoskopija – būrimo būdas iš gyvūnų kepenų

Vienas sudėtingiausių ir labiausiai paplitusių ritualų Mesopotamijoje buvo hepatoskopija – paaukotų gyvūnų žarnyno ir kepenų analizė. Tai nebuvo paprastas atsitiktinumų ieškojimas, o griežta, tūkstantmečiais tikrinta sistema.

• Kaip vyko ritualas? Šventikas ašipu paaukodavo jauną ėriuką arba ožiuką ir atidžiai ištirdavo jo vidaus organus.
• Ką reiškė ženklai? Buvo tikima, kad dievas ant kepenų palieka konkrečias žymes. Tam tikras įlenkimas ar iškilimas turėjo aiškią reikšmę – pavyzdžiui, pranašavo epidemiją arba pergalingą karą.
• Konsultaciniai žemėlapiai: Apie 2000 m. pr. Kr. babiloniečiai netgi sukūrė išsamius vadovus, kurie tarnavo kaip pagalbiniai žemėlapiai pradedantiesiems žyniams.

Pranašiški sapnai ir inkubacijos ritualas

Kitas populiarus būdas sužinoti ateitį buvo inkubacija. Tai specialus ritualas, kurio metu žmogus, atlikęs maldos ir dvasinio apsivalymo apeigas, eidavo miegoti į šventyklą ar kitą šventą vietą, tikėdamasis sulaukti pranašiško sapno.

Babiloniečiams sapnas nebuvo tik nakties vizija – tai buvo tiesioginis dieviškasis apsireiškimas, siunčiantis instrukciją arba perspėjimą. Šie sapnai buvo skirstomi į dvi kategorijas:

1. Sapnai-žinutės: kai dievas aiškiai ir suprantamai kalbėdavo sapnuojančiajam.
2. Simboliniai sapnai: kurių reikšmę iššifruoti galėdavo tik patyręs būrėjas.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad seniausi sapnų aiškinimo liudijimai, užrašyti dantiraščiu molinėse lentelėse, siekia net 4000 m. pr. Kr.

Šventojo jaučio reakcija ir lekanomantija

Šiuolaikiniam žmogui kai kurie babiloniečių būrimo būdai šiandien kelia tik šypseną. Vienas iš tokių pavyzdžių – tiesioginis gyvūnų elgesio stebėjimas pranašaujant ateitį.

Ritualo metu ant jaučio kaktos būdavo užpilama šventinto vandens. Lekanomantija – taip vadinamas  būrimas skysčiais. Kadangi jautis Mesopotamijoje buvo laikomas šventu gyvūnu (dažnai siejamu su audros dievu Adadu), jo natūrali reakcija buvo interpretuojama kaip dievų verdiktas. Žyniai atidžiai stebėdavo:

• Ar jautis subliauna?
• Ar papurto ragus?
• Kuria koja – kaire ar dešine – žengia pirmą žingsnį?

Astrologija ir šiurpus būrimo būdas

Žinoma, neįmanoma kalbėti apie Mesopotamiją nepaminėjus astrologijos. Tai buvo pagrindinis senovės babiloniečių būrimo būdas, detaliai aprašytas garsiame kanoniniame tekste „Enūma Anu Enlil“.

Žyniai nuolat stebėjo Mėnulio fazes, saulėtekius, saulėlydžius, planetų judėjimą ir Saulės užtemimus. Šių reiškinių ženklai buvo laikomi dievų perspėjimais apie gresiančius karus, badmetį, marą ar politinius perversmus.

Didžiausią siaubą senovės gyventojams kėlė Mėnulio užtemimas, mat buvo tikima, kad jis pranašauja valdovo mirtį. Norėdami apgauti likimą, babiloniečiai sugalvojo šiurpų „Pakaitinio karaliaus“ ritualą:

• Tikrasis karalius laikinai pasislėpdavo.
• Į sostą būdavo pasodinamas vargšas arba nuteistasis, kuris turėdavo „sugerti“ dievų prakeiksmą.
• Pavojui (užtemimui) praėjus, netikrasis karalius būdavo nužudomas, o tikrasis valdovas saugiai grįždavo į savo vietą.

Laimė, šie sukrečiantys ritualai liko tik senoviniuose molinių lentelių įrašuose, primindami mums apie mistišką ir sudėtingą senovės Mesopotamijos pasaulėžiūrą.