Tuomet prasidėjo…
Miestelio laikrodininkas Klemensas turėjo paslaptį. Kiekvieną naktį, kai senoji rotušės rodyklė sustodavo ties dvylikta, jis išsitraukdavo mažą, aprūdyjusį raktą ir pasukdavo jį ore. Tą akimirką...
Vyras su gobtuvu
Jis įžengė į vidų, paskleisdamas vandenyno druskos kvapą ir vėsą.
Vyras lėtai nusiėmė gobtuvą ir pasirodė vėjo nugairintas veidas bei akys, kurios atrodė mačiusios daug horizontų. Jo apsiaustas vis dar buvo drėgnas nuo jūros dulksnos, o su kiekvienu žingsniu atrodė, kad dirbtuvėje sušmėžuoja tolimų bangų muša.
Klemensas linktelėjo jam kaip senam pažįstamam, nors matė jį pirmą kartą – tiesiog Nulinėje valandoje visi būdavo pažįstami.
– Atėjai laiku, kapitone, – ištarė Klemensas, ranka rodydamas į laisvą kėdę šalia Zianos.
Vyras sunkiai atsiduso ir atsisėdo, o jo rankos, stiprios ir gumbuotos, atsargiai padėjo ant stalo medinę dėžutę, apaugusią smulkiomis kriauklėmis.
– Mano vardas Kristupas, – prabilo jis, ir jo balsas skambėjo kaip gilūs vandenyno verpetai. – Prieš dvidešimt metų aš išplaukiau ieškoti to, kas man atrodė svarbiau už viską pasaulyje – turtų ir šlovės. Savo sužadėtinei palikau pažadą sugrįžti, kai pražys pirmosios obelys. Tačiau jūra mane pasiglemžė, audros suko mano laivą ratu, ir aš pamiršau kelią namo. Ši dėžutė – viskas, kas liko iš to pažado. Ji sveria tiek, kad mano laivas skęsta, nors jame nėra jokio kito krovinio.
Klemensas pažvelgė į dėžutę, tada į Zianą, kurios akys spindėjo iš smalsumo ir užuojautos.
– Atidaryk ją, Zi, – paragino laikrodininkas.
Mergaitė ištiesė ranką ir kilstelėjo medinį dangtelį. Viduje nebuvo nei aukso, nei brangakmenių. Ten gulėjo paprastas, susuktas popieriaus ritinėlis, apvyniotas išblukusiu šilkiniu kaspinu, aplink jį tvyrojo tirštas, pilkas rūkas. Tas rūkas buvo toks sunkus, kad atrodė, jog spaudžia prie žemės pačią dėžutę.
– Tai Šešėlinis Pažadas, – paaiškino Klemensas, paimdamas indą su „Sekunde Prieš Sprendimą“, kurį vis dar laikė Ziana. – Kai pažadas sulaužomas arba pamirštamas, jis netenka savo šviesos ir virsta inkaru, kuris tempia sielą į dugną. Štai kodėl tavo laivas skęsta, Kristupai. Tu nešiojiesi ne prisiminimą, o kaltę.
– Ar įmanoma ką nors pakeisti, grąžinti tai, kas prarasta? – paklausė Kristupas, jo akyse sužibo viltis, sumišusi su baime. – Ji jau seniai bus ištekėjusi už kito, o galbūt jos net nebėra šiame pasaulyje.
Laikrodininkas švelniai nusišypsojo ir atsuko stiklinio indo, kuriame pulsavo auksinė žaibo iškrova, dangtelį.
– Magija negali pakeisti praeities, kapitone. Ji negali priversti obelų pražysti, kurios turėjo žydėti prieš dvidešimt metų. Tačiau ji gali išlaisvinti tave iš laiko kalėjimo. Tau tereikia leisti pažadui išsisklaidyti.
Klemensas paėmė popieriaus ritinėlį iš dėžutės ir įmetė jį į auksinės šviesos indą. Įvyko kažkas keisto: pilkas rūkas akimirksniu sudegė, virsdamas tūkstančiais mažų, švytinčių kibirkščių. Jos pakilo į viršų ir nutūpė ant laikrodžių be rodyklių, pripildydamos juos šilto, melsvo švytėjimo.
Kristupas giliai įkvėpė. Jo pečiai, dabar pastebimai palengvėjo, nusileido. Vandenyno druskos dvelksmas dirbtuvėje išsisklaidė, užleisdamas vietą dulkėtam senų knygų ir medžio aromatui.
– Jis dingo, – sušnibždėjo kapitonas, žiūrėdamas į savo tuščias rankas. – Svoris dingo!
– Ne dingo, – pataisė Klemensas, užsukdamas indą. – Jis tapo patirtimi. Dabar tu gali plaukti toliau, bet jau ne bėgdamas nuo praeities, o ieškodamas naujo kranto.
Kai rotušės laikrodis sudundėjo, skelbdamas apie Nulinės valandos pabaigą, vyras atsistojo. Jis tvirtai paspaudė Klemensui ranką ir švelniai palietė Zianai petį. Išeidamas užvėrė duris ir pranyko tamsaus miesto šešėliuose.
Ziana atsisuko į laikrodininką:
– Meistre, o kas bus su juo dabar?
– Tai, kas ir turi būti, – atsakė Klemensas, vėl slėpdamas raktą kišenėje. – Jis pradės gyventi šiandiena. O tai, Zi, kartais yra pati didžiausia drąsa.
