Vyras su gobtuvu
Jis įžengė į vidų, paskleisdamas vandenyno druskos kvapą ir vėsą. Vyras lėtai nusiėmė gobtuvą ir pasirodė vėjo nugairintas veidas bei akys, kurios atrodė mačiusios daug...
Tuomet prasidėjo…
Miestelio laikrodininkas Klemensas turėjo paslaptį. Kiekvieną naktį, kai senoji rotušės rodyklė sustodavo ties dvylikta, jis išsitraukdavo mažą, aprūdyjusį raktą ir pasukdavo jį ore.
Tą akimirką pasaulis nuščiūdavo. Gatvės žibintai imdavo šviesti ramia melsva šviesa, o iš grindinio plyšių pradėdavo kilti švytinti dulksna. Tai buvo magiškas laiko tarpas, egzistuojantis tarp šiandienos ir rytojaus, kai viskas aplinkui trumpam sustodavo. Nulinė valanda.
Vieną vakarą, kai už lango lijo, į jo dirbtuvės duris pasibeldė mergaitė, vardu Ziana.
– Meistre, – sušnibždėjo ji, – žmonės kalba, kad jūs darote stebuklus. Aš niekad nemačiau savo senelės su šypsena. Ji sako, kad jos juokas sugedo. Ar galite jį pataisyti?
Klemensas nusišypsojo ir pakvietė ją į vidų.
– Galiu tau padėti, tik ar tau tuo metu nereikia būti lovoje?
– O kada yra tas metas?
– Vidurnaktį, mergaite.
Ziana suraukė kaktą.
– Visi jau miegos ir aš tyliai išeisiu. Niekas net nepastebės.
Taip jie ir sutarė – ji pasirodys rytoj.
Kai laikrodis išmušė vidurnaktį, Klemensas ore pasuko raktą. Kambario sienos ištirpo, ir jiedu atsidūrė salėje, pilnoje rutulių, švytinčių įvairiomis spalvomis. Kiekvienas jų skleidė tylų garsą: vieni skambėjo kaip lietaus lašai, kiti kaip šilko šlamėjimas, treti – nenusakomai, niekad negirdėtai, bet be galo mielai.
– Ieškok klausydama savo širdies, – tarė Klemensas.
Ziana pamatė jį, įstrigusį tarp senų lentynų. Tai buvo žalsvas, spindintis rutuliukas, kurio viduje virpėjo senelės jaunystės kvatojimas. Mergaitė nusikėlė jį ir tą pačią akimirką viskas sugrįžo į savo vietas – jie vėl sėdėjo dulkėtoje dirbtuvėje.
Kitą rytą senelė nubudo su plačia šypsena, net pati nežinodama kodėl.
Po to vakaro Ziana dažnai užsukdavo į dirbtuvę. Mergaitė pastebėjo, kad viena siena buvo nukabinėta laikrodžiais, kurie neturėjo rodyklių. Vietoj jų po stiklu sukosi maži, spalvoti dūmai arba plūduriavo džiovinti gėlių žiedlapiai, saugantys praėjusios vasaros prisiminimą.
Vieną popietę, kai už lango tvenkėsi audra, Klemensas išėmė iš suklypusios spintos patį keisčiausią prietaisą – stiklinį indą, kuriame pulsavo kažkas panašaus į mažą, auksinę žaibo iškrovą.
– Kas tai? – susidomėjo Ziana. – Tai Sekundė Prieš Sprendimą, – atsakė laikrodininkas. – Ją man atnešė vienas žmogus, kuris bijojo žengti pirmą žingsnį. Kai mes dvejojame, laikas tame taške sutirštėja ir tampa sunkus. Jei jį uždarai į indą, gali jį apžiūrėti iš visų pusių ir suprasti, kad baimė tėra šviesa, kuri dar nerado savo kelio.
Klemensas padavė indą Zianai – tasai buvo šiltas ir švelniai vibravo, tarsi murkiantis katinas. – Šiame inde uždaryta drąsa. Jei kada nors pasijusi pasimetusi, atsimink šią šilumą.
Staiga visų dirbtuvėje esančių laikrodžių gegutės iššoko ir vienu metu užkūkavo, o Klemensas vėl ištraukė savo senąjį raktą.
Ant durų stiklo sušmėžavo žmogaus su apsiaustu šešėlis.
